LT:
Buvo gražus ir šiltas pavasario penktadienis, 1975 metų balandžio 4 dienos pavakarė.
Traukinys, važiuojantis maršrutu Vilnius – Kaunas, prisigrūdo sausakimšas. Studentai, dirbantieji Vilniuje grįžo namo. Keleiviai įsitaisė ant medinių vagonų suoliukų. Traukinyje buvo linksma – daug kas žaidė šachmatais, skambėjo jaunatviškas juokas, draugės plepėjosi tarpusavyje, nemažai keleivių skaitė tuo metu populiarius žurnalus „Šluota“, „Jaunimo gretos“, „“Švyturys“. Niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad įprastas maršrutas, kuriuo važinėta dešimtis kartų, gali būti pavojingas. Pro langą plaukė daugel kartų matyti vaizdai. Traukinys artėjo prie Žaslių geležinkelio stoties (Žasliai nuo Vilniaus yra nutolę per 62 kilometrus).
Ir staiga – baisus smūgis, daugelį išsviedęs iš savo vietų, trenksmas, džeržgesys. Ir amžiams įrašytas istorinis faktas - už trijų kilometrų nuo Žaslių miestelio esančioje Žaslių geležinkelio stotyje įvyko avarija – keleivinis dyzelinis traukinys, važiavęs iš Vilniaus į Kauną, likus dvidešimčiai metrų iki stoties, trenkėsi į ant atsarginio kelio stovėjusio prekinio traukinio cisterną.
Vėliau, tiriant įvykį, nustatyta, kad prekinis traukinys buvo pastatytas neteisingai, cisterna neturėjo būti išlindusi bei padaryta daugybė kitų klaidų. Taigi cisterna maždaug metru buvo išlindusi iš šalutinio kelio. Cisternoje buvo benzinas, kurioje keleivinis traukinys pramušė didelę skylę. Dauguma žuvusiųjų sudegė. Netrukus kilo didelis gaisras. Kai kurių vagonų keleiviai sudegė gyvi, užduso dūmuose. Traukinio langai neatsidarydavo, tad ir per juos keleiviai negalėjo išsigelbėti. Dalis iš ugnies spąstų, ko gero, negalėjo išsivaduoti ir dėl to, kad traukinio mašinistui nuspaudus avarinį stabdą, vagonų duris reikėjo atidaryti tiesiog rankomis, o keleiviai to nežinojo.
Kaip sovietmečiu įprasta, apie avariją stengtasi kalbėti kuo mažiau. Bet iki šiol tebėra gyvųjų katastrofos liudininkų. Viena jų – Liuda Petrauskienė, Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės seniūnaitė. Ji dirbo parduotuvėje, kai išgirdo siaubingą sprogimą. Pirmoji mintis – prasidėjo karas. Atbėgusi prie stoties pamatė ugnį, dūmus, girdėjosi riksmai – visa tai panašėjo į pragarą žemėje. Žmonės šoko iš degančių vagonų, dalis jų apdegę, be drabužių, ištikti šoko, sužaloti virstančių vagonų, kiti dejavo prispausti po vagonais. Liudininkai prisimena matę nėsčiąją, kuri gulėjo prispausta po vagonu. Jos rankos niekaip nepavyko ištraukti. Mama veržėsi į degantį vagoną, šaukdama, kad ten liko jos vaikai. Netrukus privažiavo milicijos, privarė kareivių, kurie apsupo įvykio vietą gyva grandine. „Gal metus po katastrofos jautėme svylančios mėsos kvapą“, - pasakoja L. Petrauskienė.
Greitosios pagalbos automobiliai sulėkė ne tik iš Kaišiadorių, bet ir Kauno, Vilniaus. Kai kurie sužalotieji mirė taip ir nepasiekę ligoninių. O išsigelbėjusieji, tarp jų ir viena kaunietė gydytoja, iki šiol tą dieną vadina savo antruoju gimtadieniu. Išsigelbėjusiems niekas jokios psichologinės pagalbos nesuteikė, tais laikais tai nebuvo įprasta. Su šoku, stresu, ilgai kamavusiais įvykio vaizdais teko susidoroti patiems. O tie, kuriems pavyko išsiveržti iš traukinio, tiesiog pėsti keliavo namo. Kai kuriuos paėmė pakeleivingos mašinos. Tiesa, žasliškiai kai kuriuos pakvietė į svečius, apvilko savo rūbais. Žaslių traukinių katastrofoje žuvo 20, buvo sužeista 80 žmonių.
Traukinio mašinistas liko gyvas, tik neteko vienos rankos pirštų. Daugiausia žuvo kauniečių, taip pat Vilniaus, Šiaulių, Raseinių, Kaišiadorių, Kybartų gyventojų. Žuvo ir Žaslių miestelio gyventojas devyniolikmetis Arvydas Garnys, mokęsis Elektromechanikos technikume Vilniuje ir tą penktadienio pavakarę važiavęs namo. Kai kurie, tarp jų ir A. Garnys, buvo sudegę neatpažįstamai, todėl prireikė papildomų tyrimų. Teisminė kolegija nustatė, kad dėl geležinkelio avarijos Žaslių stotyje buvo kalti Vilniaus apygardos dispečeris ir geležinkelio ruožo kelių meistras. Vienas jų buvo nuteistas kalėti 13, kitas – 3 metus.

Žuvusiems atminti pastatytas medinis koplytstulpis su išraižytomis pavardėmis ir medinis kryžius su užrašu: “Viešpatie, globok visus, esančius kelyje”, kurie gerai matomi važiuojant pro Žaslių geležinkelio stotį.
Po katastrofos žmonės negalėjo nurimti, svarstė, kodėl būtent Žasliuose įvyko tokia baisi tragedija. Prisiminta net sena legenda, kuri paaiškina, kodėl ši vieta nelaiminga. Esą kartą važiuojant iš bažnyčios ką tik sutuoktiems jauniesiems, jiedu žuvo. Tiesiant geležinkelį, miestelio kapinės buvo padalytos į dvi dalis - jaunasis liko vienoje geležinkelio pusėje, jaunoji – kitoje.

EN:
It was a nice and warm Spring Friday, April 4, 1975 afternoon.
The train, driven by the route Vilnius - Kaunas, has turned upside-down. Students working in Vilnius have returned home. The passengers settled on the wooden wagon benches. The train was fun - many played chess, youthful jokes sounded, friends spoke with each other, a lot of passengers read at the time popular magazines "Slota", "Youth ranks", "Lighthouse". No one could imagine that a routine routing ten times could be dangerous. Many times you can see images in the window. The train is approaching the Žasle railway station (Zasliai from Vilnius is 62 kilometers away).
And suddenly - a terrible blow, plunging many from their places, a thrill, a jerk. And for the centuries, the fact that there was an accident at the Žasliai railway station, located three kilometers from the town of Žasliai, was a historic fact - a passenger diesel train riding from Vilnius to Kaunas, twenty meters to the station, struck the tanks of a commercial train standing on a spare road.
Later, when investigating the event, it was found that the freight train was built incorrectly, the tank should not have been torn and many other mistakes made. So the tank was scattered about a meter from the sidewalk. There was a gasoline tank in which the passenger train had pierced a large hole. Most of the dead were burnt down. There was a big fire soon. Some of the wagon's passengers burned alive, smoke. The windows of the train did not appear, and passengers could not escape through them. Part of the fire trap probably could not escape, and because the train driver had pressed the emergency brake, the wagon door had to be opened by hand, and passengers did not know it.
As usual in the Soviet times, we tried to speak as much as possible about the crash. But so far, there are still witnesses of a living crash. One of them is Liuda Petrauskienė, elder of the village of Žasliai railway station. She worked at the store when she heard a terrible explosion. The first idea - the war began. When he went to the station, he saw the fire, the smoke, heard the screams - all this was like hell on earth. People danced from burning wagons, some of them burnt, without clothing, shocked, wounded cars, others were daring to squeeze under wagons. Witnesses recall seeing a pregnant woman who slept under the wagon. Her arms could not be pulled out. Mom pushed into a burning wagon, shouting that her children were there. The militiamen arrived shortly, seized the soldiers, who surrounded the place of the event with a live chain. "Maybe one year after the catastrophe we felt the smell of a beating meat," says L. Petrauskienė.
Emergency vehicles drove not only from Kaisiadorys, but also to Kaunas, Vilnius. Some injured people died without reaching hospitals. And the salvifics, including one doctor-nurse, still call that day their second birthday. No one gave psychological help to the rescuers, it was not usual at the time. With shock, stress, the long-lasting events of the event, we had to deal with ourselves. And those who managed to get out of the train, just walked home. Some took a batch of machines. True, the Rabbis invited some to the guests, dressed in their clothes. 20 injured in the traumatic disaster, 80 were injured.
The train driver remained alive, only missing one finger. Most of the residents of Kaunas, as well as Vilnius, Siauliai, Raseiniai, Kaišiadorys, Kybartai, died. Arvydas Garnys, a nineteenth-year-old resident of Žasliai town, was killed and studied at the Electromechanical Technique in Vilnius, and on the friday afternoon he drove home. Some, including A. Garnys, were burnt down in an unrecognizable manner, which required additional research. The court's panel found that due to a railway accident at the Žaslių station, the Vilnius County Dispatcher and the master of the railway section were arrested. One of them was sentenced to 13 years' imprisonment, the other was 3 years.
For the dead, there is a wooden chapel with carved surnames and a wooden cross with the inscription: "Lord, keep everyone on the road", which is clearly visible when driving through Žaslių geležinkelio stotis.
After the catastrophe, people could not stop and consider why exactly such a terrible tragedy occurred in the city of Zalakar. Even an old legend is remembered, which explains why this place is unlucky. When they left the church for the newly married young people, they died dead. When laying the railway, the town's graveyard was divided into two parts: the young one remained on one side of the railway, the young one on the other.